|
|||||||
Valentinas Gaftas – nepaprastai plataus kūrybinio diapazono aktorius, išsiskiriantis laisvu ir natūraliu scenos ir ekrano pajautimu. Tobulai valdydamas nepaprastai išraiškingus veido bruožus bei balsą, jis absoliučiai valdo visiškai skirtingus savo profesijos žanrus. Kaip nurodoma teatro enciklopedijoje, „Valentinui Gaftui charakteringa tikslus ir įžvalgus šiuolaikinio intelektualaus personažo įkūnijimas, temperamento ir analitiškumo suderinimas, gilus dramatiško konflikto išreiškimas, polinkis didelėms problemoms ir charakteriams“.
Kartu su genialaus aktoriaus šlove, Valentinas Gaftas tapo žinomas ir kaip kandžių, kartais net nuodingų, epigramų autorius. Pasiūlius Olegui Jefremovui, aktorius visiškai netikėtai, tiek sau pačiam, tiek aplinkiniams, pradėjo rašyti epigramas. Tai buvo savęs ir kitų ironizavimas. Jis nieko nenorėjo įžeisti, pliekti ar sukiršinti. Tiesiog norėjo tokiu būdu pasakyti savo tiesą. Ir tai atliko tiesiog genialiai. Valentinas Gaftas išleido 8 knygas, kuriose sugulė ne tik epigramos, bet ir lyriniai eilėraščiai, memuarai.
Patys pirmieji prisiminimai apie teatrą aktoriui iškyla dar iš mokyklos laikų, kuomet ketvirtoje klasėje vaikų teatre žiūrėjo spektaklį pagal Sergėjaus Michalkovo pjesę „Osoboje zadanije“ („Ypatinga užduotis“). Jis tikėjo viskuo kas vyksta scenoje. Nors, kaip prisipažįsta pats, tuo metu noro tapti aktoriumi nebuvo. Jis atsirado vėliau ir Valentinas pradėjo dalyvauti mokyklos saviveikloje, kur jam tekdavo tik moteriški vaidmenys, nes mokykloje mokėsi vieni berniukai. Tačiau net vaidinant mokyklos spektakliuose Valentinas gėdijosi kam nors prisipažinti, kad nori tapti aktoriumi. Todėl į institutą stojo paslapčia.
Kaip ir visi MXAT‘o studentai Gaftas svajojo filmuotis kine. Kartą (tai buvo 1956 m.) jį pakvietė nusifilmuoti filme „Nužudymas Dantės gatvėje „ ("Убийство на улице Данте“), nors jo vaidmuo buvo epizodinis ir be žodžių, tai buvo Valentino Gafto debiutas kine.
Valentinas Gaftas dirbo „Mossoveto“, „Satyrikono“, „Na Maloj Bronnoj“ teatruose. 1969 m. Olegas Jefremovas pakviečia aktorių į „Sovremennik“ teatrą. Su šiuo teatru susietas visas tolimesnis Valentino Gafto gyvenimas, jis jį laiko savo gimtaisiais namais. Vieni iš geriausių jo vaidmenų – Glumovas („Balalaikos ir K°“), Lopatinas („Iš Lopatino užrašų“), Gorelovas („Skubėkite daryti gerą“), Džordžas („Kas bijo Virdžinijos Vulf?“), Rachlinas („Naminis katinas vidutinio pūkuotumo“).
Kine Valentinas ilgus metus vaidino tik epizodinius vaidmenis arba mažareikšmius personažus. Ir nors iki 60-tųjų jis dažnai pasirodydavo kino ekrane, ryškių, gerai įsimenamų vaidmenų praktiškai neturėjo. Pats Gaftas tai paaiškindavo taip: „Kinas manęs nelepino. Maža to, kad tipažas mano buvo ne toks, kažkoks nerusiškas ir keistas. Tuo metu herojai turėjo būti kitokie. 50-60-70-aisiais metais aš netikau jokiems vaidmenims, na gal su retom išimtim. Tačiau visuomet būdavo taip – filmuodavo bandymus ir atrodė, kad jau jau paims vaidmeniui, bet tuomet ateidavo kažkas kitas, ir filme filmuodavausi jau ne aš“.
Tik 1970-taisiais metais pasirodė pirmieji žinomi aktoriaus vaidmenys, pavyzdžiui Stiuartas politinėje dramoje „Naktis 14 paralelėje“ ("Ночь на 14 параллели" (1971)), Lopachinas televizijos spektaklyje „Iš Lopachino užrašų“ ("Из записок Лопахина" (1975)), Brasetas iš komedijos „Sveiki, aš jūsų teta“ („Здравствуйте, я ваша тетя!“)
Vis dėl to tikrasis populiarumas pasiekė Valentiną Gaftą po bendradarbiavimo su Eldaru Riazanovu. Vaidmenys suvaidinti jo režisuojamuose filmuose tapo geriausiais aktoriaus karjeroje. 1979m. jis suvaidino kooperatyvo pirmininką Sidorkiną komedijoje „Garažas“. Personažas greičiau groteskiškas, balagano- ironiškas, Gafto dėka buvo suvaidintas taip, kad leido režisieriui filmą pasukti reikiama realumo linkme.
1980 m. Gaftas suvaidina Eldaro Riazanovo tragikomedijoje „Už vargšą husarą tarkite žodį...“ ("О бедном гусаре замолвите слово…"). 1987 m. Odinkovą, filme „Pamiršta melodija fleitai“ ("Забытая мелодия для флейты"), 1991 m. „Pažadėtas dangus“ ("Небеса обетованные").
8-tąjame dešimtmetyje V. Gaftas suvaidina daug populiarių vaidmenų ir kitų režisierių kuriamuose filmuose: „Lenktynės vertikale“ ("Гонки по вертикали" (1982)), režisierius Aleksandras Muratovas; „Vizitas pas Minotaurą“ ("Визит к минотавру" (1987)), režisierius Sergėja Šakurova.
Taip pat gerai žinomi aktoriaus personažai, sukurti filmuose „Stebukladarys“ ("Чародеи" (1982)), „Pagrindine gatve su orkestru“ ("По главной улице с оркестром" (1986)), „Naktiniai žaidimai“ ("Ночные забавы" (1991)). 1994 m. Valentinas Gaftas suvaidino Volandą filme „Meistras ir Margarita“, tačiau filmas taip ir nepasiekė žydrųjų ekranų.
Šiuo metu Valentinas Gaftas dirba „Sovremennik“ teatre.
Kartu su genialaus aktoriaus šlove, Valentinas Gaftas tapo žinomas ir kaip kandžių, kartais net nuodingų, epigramų autorius. Pasiūlius Olegui Jefremovui, aktorius visiškai netikėtai, tiek sau pačiam, tiek aplinkiniams, pradėjo rašyti epigramas. Tai buvo savęs ir kitų ironizavimas. Jis nieko nenorėjo įžeisti, pliekti ar sukiršinti. Tiesiog norėjo tokiu būdu pasakyti savo tiesą. Ir tai atliko tiesiog genialiai. Valentinas Gaftas išleido 8 knygas, kuriose sugulė ne tik epigramos, bet ir lyriniai eilėraščiai, memuarai.
Patys pirmieji prisiminimai apie teatrą aktoriui iškyla dar iš mokyklos laikų, kuomet ketvirtoje klasėje vaikų teatre žiūrėjo spektaklį pagal Sergėjaus Michalkovo pjesę „Osoboje zadanije“ („Ypatinga užduotis“). Jis tikėjo viskuo kas vyksta scenoje. Nors, kaip prisipažįsta pats, tuo metu noro tapti aktoriumi nebuvo. Jis atsirado vėliau ir Valentinas pradėjo dalyvauti mokyklos saviveikloje, kur jam tekdavo tik moteriški vaidmenys, nes mokykloje mokėsi vieni berniukai. Tačiau net vaidinant mokyklos spektakliuose Valentinas gėdijosi kam nors prisipažinti, kad nori tapti aktoriumi. Todėl į institutą stojo paslapčia.
Kaip ir visi MXAT‘o studentai Gaftas svajojo filmuotis kine. Kartą (tai buvo 1956 m.) jį pakvietė nusifilmuoti filme „Nužudymas Dantės gatvėje „ ("Убийство на улице Данте“), nors jo vaidmuo buvo epizodinis ir be žodžių, tai buvo Valentino Gafto debiutas kine.
Valentinas Gaftas dirbo „Mossoveto“, „Satyrikono“, „Na Maloj Bronnoj“ teatruose. 1969 m. Olegas Jefremovas pakviečia aktorių į „Sovremennik“ teatrą. Su šiuo teatru susietas visas tolimesnis Valentino Gafto gyvenimas, jis jį laiko savo gimtaisiais namais. Vieni iš geriausių jo vaidmenų – Glumovas („Balalaikos ir K°“), Lopatinas („Iš Lopatino užrašų“), Gorelovas („Skubėkite daryti gerą“), Džordžas („Kas bijo Virdžinijos Vulf?“), Rachlinas („Naminis katinas vidutinio pūkuotumo“).
Kine Valentinas ilgus metus vaidino tik epizodinius vaidmenis arba mažareikšmius personažus. Ir nors iki 60-tųjų jis dažnai pasirodydavo kino ekrane, ryškių, gerai įsimenamų vaidmenų praktiškai neturėjo. Pats Gaftas tai paaiškindavo taip: „Kinas manęs nelepino. Maža to, kad tipažas mano buvo ne toks, kažkoks nerusiškas ir keistas. Tuo metu herojai turėjo būti kitokie. 50-60-70-aisiais metais aš netikau jokiems vaidmenims, na gal su retom išimtim. Tačiau visuomet būdavo taip – filmuodavo bandymus ir atrodė, kad jau jau paims vaidmeniui, bet tuomet ateidavo kažkas kitas, ir filme filmuodavausi jau ne aš“.
Tik 1970-taisiais metais pasirodė pirmieji žinomi aktoriaus vaidmenys, pavyzdžiui Stiuartas politinėje dramoje „Naktis 14 paralelėje“ ("Ночь на 14 параллели" (1971)), Lopachinas televizijos spektaklyje „Iš Lopachino užrašų“ ("Из записок Лопахина" (1975)), Brasetas iš komedijos „Sveiki, aš jūsų teta“ („Здравствуйте, я ваша тетя!“)
Vis dėl to tikrasis populiarumas pasiekė Valentiną Gaftą po bendradarbiavimo su Eldaru Riazanovu. Vaidmenys suvaidinti jo režisuojamuose filmuose tapo geriausiais aktoriaus karjeroje. 1979m. jis suvaidino kooperatyvo pirmininką Sidorkiną komedijoje „Garažas“. Personažas greičiau groteskiškas, balagano- ironiškas, Gafto dėka buvo suvaidintas taip, kad leido režisieriui filmą pasukti reikiama realumo linkme.
1980 m. Gaftas suvaidina Eldaro Riazanovo tragikomedijoje „Už vargšą husarą tarkite žodį...“ ("О бедном гусаре замолвите слово…"). 1987 m. Odinkovą, filme „Pamiršta melodija fleitai“ ("Забытая мелодия для флейты"), 1991 m. „Pažadėtas dangus“ ("Небеса обетованные").
8-tąjame dešimtmetyje V. Gaftas suvaidina daug populiarių vaidmenų ir kitų režisierių kuriamuose filmuose: „Lenktynės vertikale“ ("Гонки по вертикали" (1982)), režisierius Aleksandras Muratovas; „Vizitas pas Minotaurą“ ("Визит к минотавру" (1987)), režisierius Sergėja Šakurova.
Taip pat gerai žinomi aktoriaus personažai, sukurti filmuose „Stebukladarys“ ("Чародеи" (1982)), „Pagrindine gatve su orkestru“ ("По главной улице с оркестром" (1986)), „Naktiniai žaidimai“ ("Ночные забавы" (1991)). 1994 m. Valentinas Gaftas suvaidino Volandą filme „Meistras ir Margarita“, tačiau filmas taip ir nepasiekė žydrųjų ekranų.
Šiuo metu Valentinas Gaftas dirba „Sovremennik“ teatre.